Tu atsiremi į žydinčią vyšnią,
o žydinti vyšnia atsiremia į tave,
tokį kvepiantį duona
ir girgsinčių ančių trikampiais.

Tu žinai grūdo skonį ant užtiesto stalo
ir žinai kaip rūku saulėlydžiai leidžias,
kaip slepias rūke
pievą gožiantis aidas.

Nuglostau laukus akimis
mes buvę, mes būsim
lyg namai, atsidusę kamino dūmu,
lyg tvoras peršokę kaimynų vaikai -

mes išėję pareisim
į gyvenimą žydinčios vyšnios.