tas trapumas
miegančiais pirštais
suvilgydamas sapno sparnus
brėškime nevalingai prisirpsta
sodriai žalias vasario dangus
išsirąžo kaip dera
ir šypsos
ta pačia
nuostabia būtimi
tavo rankose
mano pirštai
švelniai virpa
ir tu supranti
kad virš sutemų
virš pakartojimų
virš tavęs ir manęs
tik dangus
sodriai žalias
be proto viliojamas
ir klampus
kaip medus
aplink mus