Tas ritualas
vis kartojas:
diena – naktis...
ir pilnatis.
Ir baltas jos
vienatvės rūbas
nakty suspindi
žvaigždėmis.

Tai ji, pamišėlė –
nakties guodėja –
basa, vienplaukė,
užburtom akim –
dainuoja pilnačiai.
Nerimstant vėjui,
rauda ištvinsta
degančia ugnim.
Nudrasko svilinančiais
pirštais
jos baltą kūną,
alkanas gelmes...

O jūs be gailesčio
ją gyvate vadinat,
kapojat kirviais
josios nuolankumą
saviems dievams.
Nors ji – viena iš jūsų.
Tik ne ta,
kuriai užnėrę akmenį
ant kaklo,
pajustumėte malonumą.
Nė už ką!