Degtukais nudeginti pirštai,
Sniegu apdengti akmenukai,
Nuėjom toli, per toli – tiek nereikia,
Jau tušti paslaptingų sapnų buteliukai.

Mano ploni, lediniai pirštukai
Vis atsimena naktį prieš sniegą...
Naktį, kupiną visko ir nieko,
Matematiškai sunkią, be miego.

Teoremos, lygtys bei tiesės
Ir toliau tau vaidensis. Kur dėsies?
Pridaryta klaidų, žinojom – kentėsim
Ir jausmai atsiduos tik pelėsiais.

O dabar garuojanti kava ant stalo
Nebe tau, nes namai nebe tavo.
Šventai tikėjau, bet oras atšalo,
Aš širdimi jaučiau, o tu nepajutai...
Štai po pirmų šalnų ir pasiekėme kelio galą.