Pražydo alyvos prie sodo žibinto,
Tiesa, ne žiedais, tiktai baltu sniegu.
Visą dieną ir vakarą krinta, jis krinta...
Lyg pasakoj būtum – taip gera, gražu.

Į juodą aksomą dangaus įsisupęs,
Snaigių keliais palydėtum mintis,
Retai juk taip būna, kai niekas nerūpi,
Kai skęsta ramybėj vasario naktis.

Vasario naktis, ir ta lyg šilkinė,
Pametus speigus kažkur praeity,
Sulaikiusi pūgą ir vėjo dvelkimą,
Pailsėti panoro iki ryto pusny.

Gerai, kai akimirkai laikas sustoja,
Kad jam pasakytum – tu šįkart nuostabus,
Nors dar ne gegužis ir taką nukloja
Ne žiedai, bet tik sniegas, kaip niekad purus.