Ach, Viesule, atskriejai greitai,
Naikindamas rutinos potyrius senus.

Srauniausiu šaltiniu minčių likai,
Ąsotį sielvarto talpiausią dovanojęs...

Be burtų pavertei Miglų Deive,
Sustabdęs bėgsmą datų kalendoriaus.

Sekundei vos pirštus sunėręs ant krūtų,
Nuodingais bučiniais tu patiklumą suklastojai.

Žinodamas, kad kūnų suokalbis švelnus,
Nesugrąžins į atmintį būties jau Miglų Deivės.
                                      Ji - tavoji...
               * * *
Dažnai sau klaidžioja papieviais, pabaliais...
Ąsočiu nešiną, ją kartais mato žmonės.