Tyliai, tyliai...
Basos pėdos
geležinkelio bėgiais
šaltais.
Širdį supęs
skausmas mėtos.
Girgžda sniegas
sumišęs, kaltai.
Akys neregės,
žvilgsnis bejėgis.
Tik staiga -
lyg šešėlis toli.
Veidas artimas,
nepalytėtas,
lūpom švelniai
nuslysta šypsnys.
Rankos tiesias,
maldauja: pabūki,
dar pabūki kartu,
neišnyk.
Basos kojos
nugrubusios rauda,
nepajėgia tolyn
nusiirt.
„ Pailsėk \" –
aidi balsas iš tolo. -
„ Aš kartu visada.
Prisimink.\"
Švilpia, artinas
garvežio dūmas,
dunda bėgiais
vagonai artyn.
Susirietusios basos
pėdutės.
Veidą puošia
palaimos šypsnys...