Taip viskas užmigę, taip viskas sušalę,
Pabėgę nuo mano akių,
Nei virpančio lapo, mažiausios gėlelės
Užpustytam lauke nerandu.

O reikia tikėti, kad laimė gyvena...
Kaip vasaros ilgis širdis!
Nuplaukdavo žvilgsnis viršūnėmis javo,
Ramunių šilkų skaromis.

Praeitis – ne namai, į ją nesugrįžti,
Tik mintims nesuvokti tiesos.
Palieki minutėlei, ir jau nepavyti –
Nuogos maudos rugpjūčio rūkuos.

Baltas baltas vasaris lig geliančio skausmo,
Toks skaistus aš tikrai nebesu,
Būtų liepa, birželis, tikrai dar pasiausčiau
Vakare su kitais prie laužų.

............................................

Gurgžda sniegas sumintas į ledą po kojom,
Ko jis trokšta atspėt nesunku -
Kad greičiau tiktai kovas, ir ilgiau įdienojus,
Nuskubėti srauniu upeliu.