Juk tu žinai – šiandieną liūdna.
Braidau basom po marių dugną.
O kartais aš plaukiu viršum –
Tiesiog puta.
Ir pamažu.
Vanduo man neskalauja kojų,
Tik tolumoje medžiai moja
Ir vėjas neša ligi kranto...

Žinai – susižeidžiau – užtenka –
Tom kriauklėm – midijom bei sraigėm...
Aš nesiskundžiu.  
Tu – jog baigiam
Padus draskyt po žvyrą, smėlį....

Na, taip – nuskęsiu – kartais būna,
Kuomet balasto trūksta kūne....
Juk kartais prigeriu.
Prigėriau...

Ar vėl pavirst balta puta?
Bet ar tu liksi vis dar ta?..