Kai miestas vakarą ant metalinių žibintų karia,
Jo eterinis kūnas išsisklaido kiemuose ir gatvėse.
Lėktuvai temstantį dangų baltom vagom išaria,
O mudu slepiamės skaitmeninėse vienatvėse.

Mieste esu inkliūzas, nes būstas – aukštai inkilas...
Iš mechaninės dėžutės ilgesiu alsuoja bliuzas,
Miręs aktorius skaito negyvo poeto eiles. Pakilęs
Rūkas graibo šešėlius ir kalbina gatvės mūzas.

Nelauktai suliepsnoja širdis – krūmas akacijų...
Teatrališkas gaisrininkas giriasi užgesinęs naktį,
Meta pajuodusį pluoštą eilėraščių ir akcijų,
Paleidžia putų dozę, pamerkia poetei akį.

Joje skaitau likimo ir vandens ženklus:
Bijok susirgti žvaigždžių liga, apakti nuo novacijų,
Užtrokšti rūke, išeiti iš proto ir teisingo kelio,
Per egzaminą sumaišyti Donelaitį ir Horacijų.

Balansuoju gatvės vidurio juosta, laikau vairą                      
Tiesiai. Myliu, nereikia skrydžio virš Niagaros.
Paslaptingas programuotojas rodo posūkį į kairę –
Antakalnio Kapinės lieka už nugaros...

Galų gale randu tave. Rytas, naktį pamynęs,
Slepia kvailas klaidas, droviai nusikeikia...
Et, vakarais prie lango kabinsiu česnako pynes...
Sako, gerai veikia...