Aplink tokia tyla, kad aš girdžiu, kaip medžiai kalbas,
     A-ū!!! Čia taip žolelės šaukias savo Dievo.
Todėl man noris viską glostyt ir apglėbt šiltan glėbin,
        Išsaugot, atgaivint ir nuramint...

O nuraminęs aš pakelsiu žolę, lietų, debesis ir jūras,
    Visas laumes aš pašokdinsiu virš pušų,
      Sukelsiu vienišą, bet linksmą audrą
  Ir šoksiu su gėlių daigais sau iki sutemų.

Aš kursiu paveikslą iš nieko, tapysiu ant drobės gamtos
                Šukelėm žuvų šukuosiu garsus,
                kurių net Dievas neatkartos...


                      Tai bus gražu.
        Deja, dabar tyla. Tokia, kad ausyse
                  tiktai bitutės zvimbia.