Tegul taip ir liks tavo ištiestas delnas
Su mano jausmus nesugniaužiančiais pirštais -
Laikydamas  jausi tik nuovargį saldų,
Nes vaisiai gegužio rugsėjy prisirpsta,
Ten liks tirpsmo polaidis, gyvasties šėlas,
Pakirdusio kraujo aistringos glamonės.
Laikysi mane viršum purvo iškėlęs -
Lai mato dievai, bet nepastebi žmonės,
O aš išsinersiu iš rūbų ir odos
Palaimą derlumo kad tau dovanočiau,
Regėsiu viduržiemy žydintį sodą
Pavasary mūsų pametusi protą.
Tegul taip ir liks tavo ištiestas delnas -
Lyg ruoštumeis lesint priklydusį paukštį.
Įveikt pasiryžusi jūras ir kalnus,
Atradusi kryptį, kur skristi, kur šliaužti.