Apgirtau aš nuo sniego, kaip vyno.
Gaubia tylą nakties spinduliai.
Sninga, sninga...Mane vėl vadina
Nemintais eit takeliais tyliais.

Prie sustingusio ežero kranto,
Meldai šnabžda ir šnabžda kažką.
O mėnulis pro debesis bando
Pasidžiaugt baltaskare žiema.

Drebia snaigėm. Kai vasarą lyja
Galvas slepiam nuo kiauro dangaus.
Dengia žemę nematomos gijos –
Kada nors ir mane ji priglaus.