Tėti,

   Žinau, jog šito laiško tau niekada neteks skaityti ne dėl to, jog esi išvykęs nežinia kur, o todėl, jog tavęs čia nebėra. Todėl dabar ir klausiu savęs, kam iš tikrųjų rašau – tau ar savo sąžinei?
   Keturi metai – trumpas laiko tarpas mylintiems ir laimingiems, tačiau beprotiškai ilgas pasimetusiems. Nepasakosiu tau kaip man dabar sekasi – žinau, jog stebėjai, vertinai kiekvieną mano poelgį, broveisi į mano mintis sukeldamas visas abejones dėl mano pasirinkimų. Keturiolikos aš tiksliai galėjau nupasakoti tavo balso tembrą, tavo eiseną galėjau atkartoti akimirksniu. Penkiolikos – iš atminties pradėjo dilti tavo akių spalva, tavo man pasakytos mintys iš ilgų sakinių virto pavienių žodžių kratiniu. Kai atšvenčiau šešioliktą gimtadienį, nebeatsisukinėdavau į kavinių langus, kuriose mes sėdėdavome su viltimi, jog pamatysiu tave tokį kaip visada – su smilkstančia cigarete rankoje ir juodos kavos puoduku ant stalelio. O kas dabar? Dabar aš pamirštu tavo veidą, man sunku patikėti, jog kažkada gyvenau kitaip nei dabar. Keista prisiminti, jog šeštadienio rytą pats didžiausias stebuklas man būdavo tavo apsilankymas.
   Atsiprašau, jog nepranokau tavo lūkesčių ir netapau tokiu žmogumi, kokiu norėjai, kad tapčiau. Vieną dieną aš sugebėsiu tau atleist, juk visus tuos metus kiekvieną dieną bandžiau surastį priežastį, jog galėčiau tave pateisinti ir suprasti. Per tuos penkerius metus nesugalvojau nei vienos...
  

      P.S. Žmonės sako, jog gyvenimas – tai virvė, kuri turi pradžią, pabaigą ir kiekvienas įvykis panašus į mazgą – kuo įsimintinesnis atsitikimas, tuo mazgas didesnis. Kažin kokio dydžio mazgas buvo ant virvės, su kuria tu nusprendei baigti savo gyvenimą?