Dainuok, kuždėk bebalsei tylai,
Mėnuliui, vaikštančiam sode.
Piešti gandrai į dangų kyla –
Kur vakar sutikau tave.

Ir baltas namas snaudžia tyliai,
Sena sapnuoja obelis.
Juk vėl namie...Ir vėlei, vėlei
Aš atveriu plačiai duris

Šešėliams ir mėnulio keliui –
Jie visad klaidžioja drauge.
Koks šaltis piktas, šitaip gelia!
Arbatos, prašom, pas mane.