Išpustyti lapai.
Genijai nuo ešalotų žengia
į parudusių miestų alėjas,
mano pėdas aplenkia,
jie likimais tikėjo,
o aš tokia sumenkus
tarp dviprasmybių ir vėjo
ieškau tavęs ir tarp rankų
lekiančios kulkos trupėjo,
tokia aš kalta be kaltės,
nežinau, ko pasaulis norėjo.