Netikėjau,
Kad miškas į kiemą ateis.
O dabar?

Negirdėkit!
Man nelengva kalbėt apie tai -
Ošia pušys jaunutės, bet liaunos,
Samanojasi žemė
Ir kala geniai.
Uogienojai išaugę,
Atrodo, uogyną įžels,
O paklydėliai čia jau grybauja.

Liūdnos akys.
Krūtinėje – irgi.
Ir nereikia, nenoriu tai slėpti -
Net vaikystė, atėjus prie kojų sustoja,
Glaudžiasi, kelia rankas, kad paimčiau.

Neregėkit!
Man pačiam negražus šitoks dėdė,
Kuris vaiko pakelti negali.

O mažyti dangaus vyturėli,
Miško žemė – ne tavo, ne tavo.

Krankia varnas ir kala geniai,
O užklydėliai cykiai grybauja...