Ties rudenio šalna išnirusi iš rūko,
Juodam skliaute skaičiuodama žvaigždes
Galiausiai supranti – vienintelės pritrūko,
O Paukščių Takas begalybėn nesitęs.

Tik veidrodžio viltis išlaisvinus minutę
Dar sukuždės daugsyk tartus žodžius:
„Leisk pasilikt, leisk pas tave pabūti...“
Bet nusisuksi – jau nebegirdžiu...

Ar nebenori to girdėt – neverta.
Tiktai giliai, kažkur giliai skaudės...
Duris užtrenksi paskutinį kartą –
Užuolaidą užtrauksi ant širdies.
...................................................................

Tamsa praris šešėlį pakeleivio,
Vėl vėjais tuštuma už lango gaus.
Ir lapai kris, kurie tikėjo naiviai,
Kad šakos juos pakels ligi dangaus.