Atėjusiai iš vakar
Liko praviros ilgesio durys –
Vakarai nuprausti mėlynai
Ir už slenksčio mėnulis prigulęs.
O kitapus – šalti pelenai
Išpustyti nuo skersvėjo. Blaškos.
Židinys – tik kiaurymė juoda.
Nėra žvakių – ištirpęs jų vaškas.
Sienoj žodis rašytas kreida
Lyg žaizda neužgijusi. Gelia.
Nekraujuoja – tai buvo seniai –
Jau takažolės želia ant kelio.
Išsitrynę visi sakiniai,
Tik tas žodis it priekaištas... Gyvas
Šalia marmuro kryžių. Klumpu.
Vėl tos pačios pražysta alyvos –
Vilgo vakarą tavo kvapu...