Ne apie pabaigą, rašau tik apie pradžią,
Apie gyvenimą, kuris po mūsų bus,
Vaikaičiai ir vaikai matys kaip saulė teka,
O jos skaistumo gėdijas dangus.

Juodieji pranašai neramią sėklą sėja,
Pamiršę meilę, jiems ji svetima,
Užgoždami Gerumą, Didįjį  Kūrėją,
Pasaulį šiurpina su amžina žiema.

Po dūmų uždanga, po melo storu sluoksniu,
Ant žemės liejas baimės tvenkiniai,
Tikriausia vien tik tam, kad niekas negalvotų,
Kur auksas plauks, valstybių pinigai.

Išgąsdintas žmogus juk laisvės nebenori,
Tiesa ir teisingumas jam tampa be vertės,
Tada ant rankų kalk grandinę sunkią, storą,
O jis kentės, kentėdamas tylės.

Bet reikia tiek nedaug – gražaus Tėvų tikėjimo,
Tikėjimo ne nuodėme, o Dieviška galia,
Kuri gyvenimą, gyvybę žemei duoda,
Užliedama viltim, vaivorykšte šviesia.

Gyvenkim taip, lyg lauktų milijonai
Žmonių ir žemės metų nuostabių,
Lyg tūkstančiai fantastinių svajonių,
Nuneštų rankom prie tolimų žvaigždžių.