Yra eilėraščių, kuriuos skaitai tik tyliai,
Kada sudrėksta nemigo delnai,
Kai sakiniai kasdieniai išsitrynę
Ir virpa blyškūs žvakių atšvaitai.

Kai nieko neturi, suglaudus naktį,
Bet reikia, kad dar spengtų smilkiniai.
Yra eilėraščių, kuriuos gali prasmegti
Ir vėl pajusti, kad dar bus rytai.

Jie apsupa kiek banaliai graudoki,
Tokie, kad rodos pats šiąnakt rašei.
Ak, kaip seniai skaityti jų  nemoku –
Juos geria praverti vos vos vokai.