Sodžiauka kurkulais dungun veizęją,
Skaičiuodama dienas saulam,
Žalėm lepdama ažstotę jų ną vėją.
Teip narėją graičiau kujagalviais virtę,
Nars žinoją, kad anęs pataps varlėm vistik.
Tai kas, kad te varliokai pradžioj su vadegom,
Vis gi liksmins preš pagadų dainom,
tylas, jak unt rytojaus letaus lašai ažgras,
Ažmirš jų, kai tik neteks anys vadegas.