Nors mintim pabūki su manim
Prie baltai užtiesto Kūčių stalo,
Ilgas kelias tiesias praeitin
Atminimais… O galva jau bąla.

Neskaičiuoju rūpesčių – metus
Tuos, kurie ateina ir nubėga.
Toks jų kelias žemiškas, slidus
Per gyvenimo barstytą sniegą.

Nei sustot, žmogau, panoręs negali,                  
Nei atgal pasukt – ne tavo valioj,
Tik žvaigždė stebėtinai tyli
Rodo kryptį į laimingą šalį.

Nors mintim pabūki su manim
Prie baltai užtiesto Kūčių stalo…