Aš nekuriu seniai laimingų pasakų
Ir nežadu, ko negaliu išpildyti.
Tik negaliu pamiršti mūsų vasarų,
Tiktai širdies nepajėgiu nutildyti.

Didžiulę brydę sieloje palikusi
Nubėgo ji tenai, iš kur negrįžtama.
Nebuvo mūsų meilė baisiai vykusi,
Abu mes šiandien šitai pripažįstame.

Nors bandėme išlikti savo rolėse,
Tačiau atrodėm baisiai apgailėtinai,
Šešėlyje viens kito mes prapuolėme
Ir nešėm laimę sau kiaurajam rėtyje.

Gerai, kad pagaliau atsitokėjome.
Kur nėra tikslo - nebereikia priemonių,
Atleidom viens kitam, kaip tik mokėjome,
Už tai, kad šitiek daug praradom prietemoj.

Aš nekuriu seniai laimingų pasakų
Ir nežadu, ko negaliu išpildyti.
Nors iš paskos šešėlis tavo neseka,
Širdies aš vis dar negaliu nutildyti...