Kol debesys nedrąsiai delčią supa,
Čia sunkios mintys klaidžioja ir trupa,
Surankiot jas bandau, bet lyg prieš vėją,
Jos šiaušiasi ir klumpa, trūkinėja...

Delčios skiltelę sutemoms pavogus,
Išsprūsta liūdnas sielos monologas:
Kas žemišką mums būtį skyrė trumpą,
Kodėl juoda lemtis anksti užklumpa,

Kodėl nespėję tart sudie išeina,
Suolelį šį - į dangišką išmaino?
Norėčiau, jog šalia savi sėdėtų,
Susėst visiems, manau, užtektų vietos.

Neturi mano mintys burtų galios -
Suolelį trumpina likimo stalius...