Nuskintų gėlių man nereikia, neneški,
Perdaug spalvų grožį, švelnumą myliu,
Neturi nuvysti ir rankoj užgesti
Netgi lauko ramunė su žiedeliu.

Pakanka man to, kad naktimis sapnuoju,
Džiaugiuosi, kai žiedus rasotus matau,
Kai supas plaštakės ir vėjy linguoja,
Spalvų margą šokį, rodos, skiria tik tau.

Kai laikas, pasaulis drumzlėmis slegia
Ir skriaudos, nelaimės krinta ledais,
Lauko gėlė gyveniman žadina
Ir saulę mylėti, kaip myli jį jinai.

Žinau, šaltas plienas daugkart galingesnis,
Nei tulpės, lelijos ar jazminai,
Tik plienas suyra, rūdimis apsinešęs,
O gėlės iš žemės pakyla žiedais.

Nuskintų gėlių man nereikia, neneški,
Kažin ar jų vertas esu?
Į vasaros pievą svajonėj sugrįžkim,
Kur buvom laimingi abu.