Ropūželė švėnčiausė...Apvuogė...Nu pat ryta apvuogė!!! Tik gėrdu, vėrtovie dongtis bibilst...Atenu iš kombarė, vo doktie saka, katėns pelė pagava, po stala nusėnešė, vo pati stuov so dongčiu ronkuosė. Alė, saka, paveiziek, a kėbėrelie nieka natrūkst. Paveizo...Trūkst, ėr dar kap trūkst, rūkytas dešruo gabala nabier, vėine lašėne balėkė. Žadiejau vėrtėnius vėrtė, ta iš šaldiklė išiemusi laidėnau. Kad užejė monėi siosta, no palauk, to parazite, atsiimsi. So kačerga iškrapščiau vagi iš pastalies, vo tas nubiega po suofas, ėr tik pabaigės dešra sovėišietė, kap niekor nieko laukon išlindo, kap nakalts avėnelis ūsus praus. Aš – pri anuo. Ons biegtė. Aš už oudeguos baspiejau nutvertė. Ka sukriuokė velnė balsu, ta išgėrdės ontrasis katėnielis ka dumė laiptas i ontra aukšta kap žaibs kuoks. Nabištoriejau, jouktėis pradiejau, bet Raini vėstėik i posni nusuodėnau. Nalabasis...už bausmė kuoki mienesi nableso savo luovuo šėldytėis, kam moni ba dešruos palėka.