Menu, tada mama užuolaidą kabino
Ir griebėsi staiga kažkur žemiau širdies,
O aš žiūrėjau seną pieštą rusų kiną,
Kurį vėliau žiūrėjai tu... Na, ko juokies?

Tu netiki?.. Mačiau – drebėjo tėvo rankos,
Kai numerį jis suko – greitai – nulis-trys!
Į velnią kreipėsi, po to darsyk – į dangų,
Kažkaip keistai ilgai vis šluostėsi akis.

Mama ramino – vyrai, vienu du kentėsit,
Mes greitai grįšim. Mes? Aš to nesupratau...
Greitukė. Daktaras – gulėkit, ponia, tiesiai,
Aha... Jaučiu kaip kruta. Vežkit skubiai – jau...
.............................................................................

Teisybę sakant, kai mama sugrįžo
Palučių pundą išvyniojo – brolis tau –
Bjaurus buvai – pamėlęs, kojos klišos...
Bet ką darysi – visgi savas – pripratau.