(Eilėraštis – plakatas)

„Kebabai, submarinai, marketai ir pabai“,
Ir dar, ir dar keisčiausių žodžių kratinys,
Ant sienų didelių, TV ekranuos krebžda,
Lyg būtų įžūlus lietuviškos kalbos vagis.

Tiek dirbo Basanavičius, Būga, Jablonskis vargo,
Kad šviestų žodžiai mums gražiausi iš visų,
Kad juos naudotume kaip ginklą, aštrų kardą,
Kai ginsimės nuo prievartos ir tvaiko svetimų.

Juk buvo laikas, kai dėl tuščios garbės bajorai
Iš aukšto žvelgė į lietuvį, kalbantį sava kalba,
Su metais keitės užkariautojai, jų norai
Visur rašytą žodį skelbti primesta tvarka.

Dabar kiti neverčia, patys žaidžiam
Europos „bambos“ žaidimus,
Svetimžodžių, žargonų prisileidžiam
Į ką tik iškuoptus, išlaisvintus namus.

Tai šen, tai ten lyg musmirės eglyne
Baltai – raudoni užrašai iškyla,
Ir ko nekelti, kai valdžia „praryja“
Bet ką už laikinai laimėtą kiškio tylą.

Važiuos per Vilnių kinai, gal arabai,
Dairysis, netikės, ką mato akimis –
Čia Lenkija ar Anglija, sakykit,  koks čia kraštas,
Kad gėdijas ir vengia būti savimi?

...............................................

Mokėt kitas kalbas, reiškia – gyventi šviesiai,
Tik žinoma, savu laiku ir savo vietoj,
O ten, kur Lietuva, kur mūsų žemės, miestai,
Dažniau tiktai lietuviškai rašyt derėtų.