Veržę kaklą kasnakt krenta nokstantys sapno karoliai
Po kiauryme juoda pilnatis atsispindi ant ledo.
Tiktai ranką ištiesęs jaučiu, kad dar vis neprapuolei –
Juk šešėliai ištirpo, kai medžių ant žemės nerado.

Ir nerado daugiau negu buvom pametę abudu –
Išbarstytas dienas ant asfalto pasiglemžė miestas...
Prie blakstienų ilgų tavo išmestas žodis prigludo,
Kad užmerkus akis jis tamsos pasiliktų neliestas.

Kada nors atsimerksi – nutūps ant išbalusio veido
Mano paukštis paimt to vienintelio likusio „būti“
Ir pakilsi kartu nežinodama – žmonės neskraido.
Bet juk skraidėme mes, prisiminki, per giedrą ir liūtį...