Tu suspaudęs laikai mano paukštį besparnį -
Nusibodo maldaut atleidimo už tai, kad esu,
Kad jaučiu tik lemtim atsiduodantį šlampantį delną
Ir žiojėjantį tarpą lyg langą tarp pirštų kietų –
Tu vis tiek negirdi, per toli  ir nenori regėti
Kaip nevykusiai snapą į magišką terpę kišu –
Man seniai nusibodo žvalgytis pro prakaito rėtį
Ir įžvelgti  pasaulį pridengtą lemtingu delnu.