tai tik laikas srovena krauju
ir nugrimsta tamsoj atodūsiu
pilnas laukas mėnulio gėlių
iki kaklo naktim pajuodusi
užsikeikiu aušra lašėt
susigert į paklodes ir marškinius
nuskinta kaip mėnulio gėlė
nuprausta rasomis kaip akmenys
vien tik laikas srovena akim
vilgo atmintį virpantys raštai
bėga raidės ir krenta naktis
kol tamsa kvepia vėjais ir braškėm