Strakalioja lietaus lašai balutėse,
Tarsi žvirbliai turškiasi - tai kvaileliai,
Švaresni nei buvo, niekada netaps...
Susimaišo su žemišku veidu dangus.
Drumsčiasi mintys, kol išplaukia
Ramybėje ir šviesoje užgimęs stebuklas.
Vaivorykštės tiltas apkabina žemę -
Džiugesiu užlieja širdis - akimirkai.
Tai buvo visai neseniai - vasarą.
Dabar kabinasi plikos šakos į dangų,
Išmaldoj klūpo vėtrų lenkiamos.
Apnuogintos medžių šerdys ilgisi
Syvų tekėjimo, gyvybę ir viltį plukdančio.
Iš dangaus vis drebia į žemę,
Lyg šventina lietumi, prausia nuodėmes.
Tik vis niūruma, vis tamsuma atsiliepia...
Rūksta dūmai iš kaminų - sveikina dangų,
Kol purptels vyturys , pamos sparnu,
Žydėjimų giesmei žaltvykstėlė sužaliuos.
Taip vis ratu, ratu viskas...ir žemė ir dangus.