Kaip dvi dievybės, einančios greta
Tarp ledo ir ugnies, ir vėjo.
Keliu nubėgo meilė ir klasta,  
Ir džiaugsmas, liūdesys... Giedrėja...
Atlėgo viskas, liko tik daina,
Kuria gyvenimas sūpavo,
Likimą piešė jis spalva marga,
Skirtingai pilstė į puodelį kavą.
Kam juodą, juodą, kaip gyli naktis,
Kitam dalino žydrą dangų.
Ką nedariau – nebegaliu išbrist,
Nutraukt voratinklį šį tankų.
Toliau likimas pina man kasas,
Papuošdamas naujais siurprizais.
Su žirklėm nukerpu gijas stiprias –
Vis tiek jis laiko prisirišęs.
Nors ir įpainiota ir susukta,
Pražystu su kiekvienu žiedu.
Tegul klajoja meilė ir klasta,
Man savo poelgių ne gėda.