Paliesiu nerimą staiga galiukais pirštų,
Jis suvirpės, bet nepabėgs – jis pasiliks,
Akim pakelsiu sunkų dangų, rūką tirštą,
Nebesudrebins niekas jau manos širdies,

Jinai užmigs. Balta skraiste abejingumo
Lig pat pavasario apklota neprabus.
Statys balta žiema ledinį šalčio rūmą
Ir lelijas skaidrias languos raižys speiguos.

Nėra dienos, kad apie tai nepagalvočiau:
Be reikalo gal savo nerimą liečiau?
Tačiau, jei būtų proga – vėl tai pakartočiau,
Kad taptų širdyje daugsyk balčiau, skaisčiau...