Šerkšnotame speige neauga medžiai.
Užšalo kapiliaruose vanduo.
Šerkšnu apsisiautė nuo speigo bėdžiai.
Įstrigo neištartas skiemuo.

Kažkur po įšalu dar šaknys kirba,
Dar mena skiemenis: ruduo.
Nubrido jis per baltą ledo žvirgždą.
Laikinas, bet nekartojamas asmuo.

Pėdas nuo skausmo geliančio paslėptų,
Aptūlojo įšalo skranda.
Įtikėjęs taip lyg kas palieptų -
Išsprogs spurgu tavoji valanda.