ant snieguoto žvaigždyno skruostikaulių
mūsų pūgos pakimba ir plaikstosi
mūsų gatvę apsiveja plikledis –
juos susaistome santuokos saitais

aš klampojau per rimstančią sugaištį
per pėduoto asfalto kryžiažodžius –
gal ir tu ten ėjai, mano būsimas
bet dabar negalėčiau jau lažintis

ant snieguoto Kūrėjo pakaušio
kelios snaigės spingsės pražilusios
„ar žiemos šis paveikslas?“ – paklausi
nežinau aš. Jis pats to nežino

ką jis žino, tik tiek, kad veikiausiai
ant snieguoto žvaigždyno skruostikaulių
mes tylėsim ir retkarčiais graušimės
taip anksti žemės būtį palikę