Aš alkanas tavim ir savo norais –
Užmyniau slidų kelkraštį dangaus.
Lašais prasiveržia pro minčių poras
Tas prakaitas, kurio nesulaikau –

Akis išgraužia bei suėda lūpas,
Drėgni delnai prilimpa prie šlaunų.
Ir naktys sukietėjusia smala man trupa,
O juk seniau klampino – vis menu...

Už tokią naktį atiduočiau viską,
Sudeginčiau net amžinus vartus.
Bet marmuro suskaldei obeliską,
Kuriam kadaise iškalėm vardus.

Skeveldras spaudei tu į molio sieną,
O pilies bokštą apdengei šiaudais.
Ir niekis tapo marmuras – kasdieną
Vis blanko, blanko moly atspaudai.

Lietus purvu išplovė menką būtį,
Privertęs pasijusti mus kaltais...
....................................................................

Bent vieną naktį... Valandą... Truputį...
Tavim leisk pasisotint, kaip kadais.