Lėtai plaukia rudenio ūkanos,
Medžių ašaros žymi kelią.
Apleistos sūpuoklės liūdnai supasi,
Kai debesys šaltą lietų beria.
Pro miglą nieko nesimato,
Nežiba mėlyna šviesa.
Vėjas groja lapkričio sonatą,
Pasiklysta rudens miglose.

Ir aš panaši į lapkritį,
Į pilką šiaurės rudenį panaši.
Lyg žmonės sapnuotų vasaros mirtį,
O pabudę suprastų: jie vieniši.