Namų neberandam, tik sielose plaikstosi vėjai
Ir išpučia laiką, lyg būtume šiąnakt numirę,
Kai dangūs boluoja vaškiniais žiedais orchidėjų,
Išeinam kaip broliai, kaip kapą per pusę atskyrę.

Kaip nemigos vandenį gėrę prieš aušrą, kai kilo
Lyg elgeta vėjas į srovę ir veidu į langus,
Kai patalo irštvoj mintis nuo sapnų nusidyrėm
Ir jau nieko daugiau tokią naktį nelankėm.

Tik save, tuščią kapą ir tamsą, kaip akmenį, ritamą,
Gėrėm tylą lig dugno ir sunkiai alsavom per šaltį,
Į akiduobių gilumą baltas mėnulis įkrito,
Augo tūkstančiai žodžių be garso, reikėjo ištverti

Visa tai ir daugiau, skilo lūpose amžinos sutemos,
Neieškojom namų, kūnai permirkę ilgesiu šaukė,
Kai dalinomės atmintį – aštrią, žiedėjančią plutą
Prie pusiaunakčio žvakės, nežinomo kapo palaukėj.