Laukiu,
net nežinau kodėl.
Nėra šiandieną įkvėpimo.

Praplaukia debesys žemai, ant  drobės krenta šaltos rasos.
Gal tai – ne juodas ilgesys, o molžemy išartos vagos?
Apsidairau, kad stoviu vidury, virš lauko skraido žalvarniai,
kaip vagys...

O,
ir nereikia
šiandien pabaigos,
teptukas spalvomis dar vis pulsuoja.

Susimąstau,
kai lieku bestovįs prie alkano prisiminimų stalo.