Išbalusioj upės tėkmėj brenda rūkas

Sustoja šešėliai, palinksta į priekį – ten, dienos pakrašty
sklinda šviesa nuo šakų kiparisų ant kelio žmogystų – aklų.
Kraujo lašai umbros žemėje tarpsta, neišlaiko pusiausvyros kryžius.
Erškėtrožių krūme dvi sniegenos meldžias – leidžias pajuodusi saulė.

Tyliai  prieina, nueina nuo sienos – neįvardintas žvilgsnis ant rėmų.
Lapkričio žvakėse – mintys virš kalno - -
                                                           neapčiuopiamas laiko altorius