penkios mintys po baltu skėčiu
Juoduose soduose išblyškusi šalna
Drabužiuose betonine mimika šypsos
Marga vaško dėžutė laiškų
Depresija rimtim vilties nerašo
Kaip sukaustyti medžiai niūniuoja
Kitaip nesuprantamą norą netirpti
Gali žodį pamesti apkurtęs
Būti vienu pabūgo nenoriu
Kai mostelėjimu kirvio nukirsti
Rudenį būtų berankės eglutės
Nunešė lengviau dvasios mintį
Vėjai nei nekėlė šlamėjimo
O sėdint tik tyčia
Rusiška civilizacijų kaukė subyra
Ruletė užanty baltu skėčiu
Dar lizduose vilku sustaugia
Sukas širšių anūkams nutyla