Medžiai šakas į dangų pakėlę,
lyg maldai rankas sudėję,
liūdnai pamiškėje stovėjo.
Pievos ir kloniai rytais
lyg plaukai sengalvėlės
sidabro skarom sužibėjo.
Gervių pulkai į pietus
savo kylius nukreipę,
su klyksmais išskubėjo...
Sudie, gimtine, sudie, vasarėle.
.........................................
Mamos su skausmu širdyje
vaikus į lainerį baltą lydėjo.
Tas bildėdamas betono taku
lyg paukštis į dangų pakilęs
danguje baltą juostą palikęs,
į nežinią baisią nuskriejo.
Sudie, gimtine, sudie, Lietuvėle.