Juodos uogos šermukšnio nulinko,
Kaip pavargęs rudens liūdesys.
Šiugžda lapai geltoni aplinkui –
Gal pamiršo ir nieks nenurinks?

Ne, ne gruodas žvarbusis baugina,
Ne naktis su pirmuoju sniegu –
Saulė šildė mažąsias, nokino,
Kad kažkam būtų sveika, gardu.

Ak, žmogau, tu visur nesuspėji –
Per žemelę vis bėgi, skubi
Ir praskrieji per ją tarsi vėjas,
O juk žemė tokia tau dosni.

Atsigręžk, pasakyk šiltą „dėkui“
Už gėlę, už obuolį, javą.
Pastovėk, pažiūrėk – nenulėki
Pro degantį beržą, pro klevą.

............................................

Juodos uogos. Tik aš jau šypsausi,
Nes žinau, kas saldžiąsias nuskins.
Su pirmuoju šalčiu atskris paukščiai –
Juos šermukšnis visus pavaišins.