Scenarijaus vingriuose (6)
SCENA VI
Dialogas kelionėje automobiliu
POLICININKAS Būčiau kunigas, šitą bobikę persikelčiau iš kapinių į kleboniją. Kur kas gyvesnė negu akims rodosi. Ir nespjauk – neperspjausi.
KINELOGAS Kaip sako, jeigu rodosi – reikia žegnotis. Tikriausiai taip ir padarei.
POLICININKAS Tik dabar atsimenu, kad protokolas be jos parašo.
KINOLOGAS Ką? Grįžtam?
POLICININKAS. Ne, ne. Pasilikim laiko pagalvoti. Ne metai ar dveji, kai užsiimu paieškomis dingusių, tačiau tokios paieškos apie taip dingusį neteko turėti... Net atrodo, kad kažkas mus gudriai apmauti sumanė. Ir ko gero – taip, bet kažkoks jausmas priešinasi. O Vokietukas... Ar teko kada tokį vaizdą matyti? Lauki, kad rodys į nusikaltėlį, o jis apsikabina ir unkščia. Atsiprašinėja, ar kaip čia suprasti?
Šuo sunerimsta, pradeda ungzti
KINOLOGAS Klausyk jo, gal tu suprasi. O aš tik tiek žinau, kad būčiau pirmas kandidatas išmokti šunų, na ir bendrai gyvūnų kalbą. Bet kur? Kažką nutuokiu iš Vokietuko elgesio, bet... tai tik tuščio puodo gramdymas.
atsišlieja į sėdynės atlošą, saldžiai prisimerkia ar net užsimerkia
Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu.“
Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais –
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.
Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save –
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.
Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.
Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapyj kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur beesi,
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...
POLICININKAS. Tavo?
KINOLOGAS. Ne. Ir net nežinau kieno būtent. Bet tai mano pomėgis, hobbi- daugiau domėtis daiktais, reiškiniais, kurie nedideli, nežinomi, o pasimetę jau nebesurandami. Taip atsitiko ir su literatūra. Tie jos kūrėjai – gigantai, kurie visomis kalbomis enciklopedijose įrašyti, kurie išvaizdžiai pristato valstybes ir tautas mane neypatingai domina. Palieku jų raštus neršti miniai, o pats pasiimu kokį niekutį ir bandau išgirsti žmogų labiau į save panašų. Žodžiu, žemės kurmį. Ko jis nori? Taip atsirado ir šitas. Netyčia net išmokau mintinai. Labiausiai patinka paskutinės eilutės. Girdi?
.............paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...
staiga pamatęs kelyje pavojų
KINOLOGAS Atsargiai!
POLICININKAS Katinas!.
sucypia staigiai stabdomas automobilis. Vidurkelyje nenubaidytas ramiai
tupi juodas katinas.
Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save -
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjus kažkada.
Betgi žiūrėk - jis ramus, kaip kelmas. Netgi nekrusteli. Šventas Petrai, kur tu? Grįžk į savo vietą. Daryk tvarką, o tai... Tfiū! Tfiū! Tfiū! Išsigandau, kad net sarmata. Vargšai paukščiai. Kol tokie katinai vaikštinėja apie lizdus, nereik manyti, kad galėtų ką nors išperėti. Ir savęs neišsaugos.
Katinas pasikėlė ant keturių, žengia kelis žingsnius ir, užšokęs ant
automobilio priekio, vėl pritūpia ir iš arti pro stiklą žiūri į pareigūnų veidus
ir jų šunį, kuris nesuprantamai ramus. Paskui užšoka ant kėbulo viršaus,
pereina juo ir, nusileidęs žemyn ant kapoto, nušoka ant plento.
KINOLOGAS. Jis mus praleido, nepereidamas kelio... Juodas it derva. Škac, mirtie.
POLICININKAS. Visada škac... Beje, o „kinologas“ - nuo žodžių „kinas, kinofikacija“?
KINOLOGAS. Ne. Nuo žodžio kinologija Graikiškai „kyon“ – šuo. Pliusuok „ logos, sąvoka.“ Ir supranti, kad tai mokslas apie šunis.
POLICININKAS Ak, va kaip. Katės į tavo kompetenciją neįeina.
KINOLOGAS Ne, neįeina. Bet aišku- šis katinas ar katė nepanoro mums pereiti kelio.
POLICININKAS Brrrr! Atsimins man kaip Ašašai.
KINOLOGAS Baik. Jaučiu, kad tai geros būtybės vardas. Ir net labai.
POLICININKAS Bet taip ir yra. Bent taip manau.