Kas sukarpė dangų, dangų vakarinį?
Sės dabar miegoti saulė nusiminus.
Būtų debesėliu minkštu užsiklojus,
Būtų iki ryto pataluos miegojus.

Kaip per platų randą kops aukštyn žvaigždutės,
Liūdna bus mėnuliui be sesučių būti?
Kas išlygins vagą ne vietoj suartą
Ir pabars artoją - kaltą, oi, kaip kaltą!

Šypsos vėjo vaikis – čia man tik darbelis,
Greitai bus nutrintas nuo dangaus šis kelias,
Šen ir ten papūsiu, siūles užadysiu,
Baltu debesėliu paryty sugrįšiu.

Vakaras ant lauko pila vėsią tylą,
Tik kažkas padangėj burzgia, nenutyla,
Iriasi per dangų sidabrinis paukštis –
Driekias lėktuvėlio pėdsakas ataušęs.