Pėdsakai yra... tik pėdsakai
Visą naktį smaugė vėją,
rankom plėšė juodą dangų,
kai iš baimės baltą kūną
lapais dangstėsi beržai.
Jis pasislėpė iš ryto
už užuolaidų prie lango –
pajutau jo rudą veidą
atsilupusiais dažais.
Ir mačiau, kaip gniaužias pirštai,
kai nuo medžių byra tinkas
ir per obuolio raudonį
sunkias ašarom vanduo.
----------------------------------
Lapų pėdos ant palangės...
Taip kasmet ir vėl nutinka –
jis pabėga lyg laukinis,
bet pažįstamas –
ruduo.