Jaučiu nostalgiją kraujuojančių plaukų,
Kurių ošimą naktimis girdžiu.
Matau pilis, supiltas iš aukų,
Dėl darganotų pasakų tavų.

Meldžiu dėl saulės žiočių atvirų,
Virš tavo laumžirgių - sapnų.
Liūdžiu iš troškulio žaizdų,
Dėl maro bučinių.

Svajoju gulti prie tavų pečių,
Per miglą rankų paliestų.
Ir mirčiau vien dėl žvilgsnių,
Iš tavų akių.

Tik dėl tavęs aš nevaldau minčių,
Tokių beprotiškų, kaip dulkės išaustų.