(3)
Rantytais krašteliais
Tirštu sirupu nubėga mintys.
Į kaštono kamuoliuką susilipina dienos.
Lauk nelaukus – lapai krenta žemyn.
Net snaigių žvaigždės nepakils link tavęs –
Nors labiausia primena angelo šokį...

(4)
Metai, ratais debesų pasiramsčiuodami,
Suka medų šuoliuojančios gyvasties.
Auksu beržų pabarstydami
Rūko skraiste vis slepia.
Nuo nevilties, nuo skubėjimo, nuo savęs
Klampina raidėse – nedalomą.